strutos

strùtos sf. pl. (2) Vgr, (4) žr. srutos 1: Iš to mėšlo kap matai vėl strutų̃ prieina Pv. Čia strùtos bėga – nuskęsi Vgr. Strutos tekėdavo iš kūtės LTR(Krp). Aplaistyk medelius strùtoms Plik.